Jau pakvipo žiema, vis karštesnė kava
Tu lyg senas žvejys įeini pro duris
Ir žvelgi į grindis lyg būtum žuvį paleidęs
Aš ne čia gyvenu, bet pabūt ketinu
Kol žingsneliais mažais mano laikas praeis
Juk ir tu pas mane kažkada atėjai nesibeldęs
Meiliai nusišypsau tavo batų raištukams
Čia aš
Netikėjai tu
Netikėjau net aš
Storalūpis bijūnas vėl spokso į mus
Kaip tada, kai dar statėme smėlio namus
Nusukau jį į murziną stiklą, šypsotis neleidau
Meškerė (?), kairiajam krante
Vis dar pamenu žuvį, bet man po manęs
Juk su ja kažkada pagavai tu mane ir paleidai